Norint, kad keli įrenginiai galėtų patikimai bendrauti tarpusavyje, būtina turėti standartus. Nors sukurti vieną standartą neturėtų būti per sunku, realiai žiūrint, jums reikia daugiau. Norint turėti kelis standartus, kurie gali veikti kartu, svarbu turėti gerai suprantamą sistemą, kad svarbiausius vaidmenis būtų galima atlikti pagal tikslinius standartus.
OSI modelis yra sistema, apibūdinanti septynių ryšio sluoksnių rinkinį, reikalingą programoms, kad jos galėtų susisiekti su kitais įrenginiais per tinklo ryšį. Svarbu tai, kad šis modelis nėra pagrįstas jokiu standartu, o tai reiškia, kad jis nebūtinai sensta ar turi būti pakeistas, nes protokolai pasenę.
Nepaisant to, buvo paskelbti kiti modeliai, turintys variantų ta pačia tema, kai kurie iš jų iš esmės, neoficialiai, yra integruoti į OSI modelį. Kai kurie kiti modeliai supaprastina kai kuriuos sluoksnius taip, kad geriau atspindėtų šiuo metu naudojamus protokolus, tokius kaip TCP/IP.
Sluoksniai suskirstyti į dvi grupes: medijos ir pagrindinio kompiuterio sluoksnius. Medijos sluoksniai yra susiję su faktiniu duomenų perdavimu ryšiu su paskirties vieta. Pagrindiniai sluoksniai yra susiję su duomenimis, kuriuos reikia perduoti, ir kaip juos formatuoti. Medijos sluoksniai yra fizinis, duomenų perdavimo ryšys ir tinklas. Pagrindiniai sluoksniai yra transportas, seansas, pristatymas ir programa. Sluoksniai atitinkamai sunumeruoti nuo vieno iki septynių. Kiekvienas sluoksnis tik tiesiogiai sąveikauja su žemiau esančiu sluoksniu, tuo pačiu suteikiant sąlygas naudoti aukščiau esantį sluoksnį.
1 sluoksnis: fizinis sluoksnis
Fizinis sluoksnis yra atsakingas už duomenų perdavimą ir priėmimą tarp dviejų įrenginių. Jis konvertuoja skaitmeninius bitus, sudarančius duomenis, į signalus, naudojamus atitinkamoje perdavimo terpėje. Nėra nurodytos laikmenos, todėl gali būti naudojami elektriniai, optiniai ar radijo signalai. Teoriškai tai net neapsiriboja: gali būti naudojamas garsas, vėliavėlės ar bet koks kitas duomenų perdavimo būdas.
Tikslias charakteristikas, kas sudaro dvejetainį 1 arba 0 fiziniame sluoksnyje, turi nustatyti konkretūs protokolai. Taip pat perdavimo terpę nustato tam tikri protokolai. Fizinių jungčių atveju tai gali apimti elektrinių kaiščių skaičių, padėtį ir formą bei tai, kaip jie jungiasi iš vieno įrenginio prie kito. Protokolų, apimančių fizinį sluoksnį, pavyzdžiai yra „Bluetooth“, „Ethernet“ ir USB.
2 sluoksnis: duomenų nuorodos sluoksnis
Duomenų ryšio sluoksnis suteikia dviejų tiesiogiai sujungtų įrenginių struktūrą. Šie įrenginiai bus tame pačiame tinkle ir susidūrimo srityje. Susidūrimo srities veiksnys reiškia, kad šis sluoksnis yra dekoduojamas ir naudojamas tinklo komutatorių, bet ne tinklo šakotuvų. Jis skirtas jungtims tarp dviejų prijungtų įrenginių užmegzti ir nutraukti bei aptikti ir, jei įmanoma, ištaisyti fizinio lygmens klaidas.
Šis sluoksnis IEEE 802 modelyje aprašytas kaip du posluoksniai. Vidutinės prieigos valdymo (MAC) ir loginio ryšio valdymo (LLC) sluoksniai. MAC sluoksnis yra atsakingas už kontrolę, kaip įrenginiai gauna prieigą prie perdavimo terpės ir leidimą perduoti duomenis. LLC sluoksnis apima tinklo sluoksnio protokolus ir užtikrina klaidų tikrinimą bei kadrų tvarką.
„Ethernet“, „Wi-Fi“ ir „Bluetooth“ yra protokolų, apimančių duomenų perdavimo sluoksnį, pavyzdžiai. Jūsų kompiuterio tinklo sąsajų MAC adresas yra susietas su duomenų ryšio sluoksniu.
3 sluoksnis: tinklo sluoksnis
Tinklo sluoksnis suteikia paketų perdavimo tarp tinklų funkcionalumą. Tinklo sluoksnis suteikia tinklo paketo paskirties adresą. Vis dėlto jame neapibrėžta, kaip ten patekti, paliekant tai tinklui. IP adresas yra tinklo lygmens adreso pavyzdys. Negarantuojama, kad pranešimų pristatymas tinklo lygmenyje bus patikimas. Tačiau tinklo sluoksnio protokolai gali įdiegti metodus patikimam pranešimų pristatymui.
4 sluoksnis: transportavimo sluoksnis
Transporto sluoksnis sukuria faktinę duomenų seką, kurią reikia perduoti. Jis sukuria duomenis tokiais formatais, kad jie tilptų į ryšio nuorodos didžiausią perdavimo vienetą (MTU). MTU yra didžiausias paketo baitų skaičius, įskaitant visas antraštes. Jei paketas yra per didelis, jis suskirstomas į kelis paketus, kurie bus perduodami nuosekliai.
Transporto sluoksnis gali pasirinktinai valdyti ryšio tarp šaltinio ir paskirties vietos patikimumą per visą nuorodą, tarsi tai būtų vienas tiesioginis ryšys. Kai kurie transportavimo protokolai, pvz., UDP, netaiko patikimumo metodų. Priešingai, kiti, tokie kaip TCP, turi funkcionalumą aptikti klaidas ir pakartotinai perduoti iškritusius paketus.
5, 6 ir 7 sluoksniai: seanso, pristatymo ir taikymo sluoksniai
5, 6 ir 7 sluoksniai paprastai yra sugrupuoti į modernesnius ryšio modelius, kurie yra sujungti į interneto protokolų rinkinį kaip „programos“ sluoksnį. OSI modelyje seanso sluoksnis nustato, valdo ir nutraukia ryšius tarp dviejų ar daugiau kompiuterių, o tai apytiksliai susieja su autentifikavimo procesais.
Pateikimo sluoksnis apima ir dekapsuliuoja duomenis. Tai gali būti taip paprasta, kaip formatuoti duomenis kaip XML, bet taip pat apima šifravimą / iššifravimą naudojant TLS. Taikomosios programos sluoksnis nurodo faktines programas ir jų generuojamą tinklo srautą, pvz., HTTP ir FTP.
Išvada
OSI modelis yra konceptualus modelis, apibūdinantis standartinę telekomunikacijų sistemų sistemą. Jis konkrečiai nesiremia jokiu protokolu, padedančiu išvengti pasenimo. Kadangi buvo sukurti naujesni protokolai, kai kurie jo apibrėžti sluoksniai buvo sugrupuoti į modernesnius modelius.
Tai ypač pastebima 5, 6 ir 7 sluoksniuose, kuriuos paprastai sunku atskirti ir apibrėžti naudojant šiuolaikinę programinę įrangą. Kitus sluoksnius paaiškinti lengviau, tačiau kai kurie protokolai nebūtinai tinka vienai kategorijai. Nors OSI modelis nėra tobulas, jis padeda suprasti interneto ryšio protokolų ir sistemų sudėtingumą ir sluoksnius.