Ausinių lizdo išėmimas susijęs su suplanuotu pasenimu, o ne apie „drąsą“

Ausinių lizdo išėmimas susijęs su suplanuotu pasenimu, o ne apie „drąsą“

„Apple“ pašalino ausinių lizdą iš naujojo „iPhone 7“ ir daug žmonių nėra laimingi. Ar šis žingsnis buvo būtinas naujovėms? O gal tiesiog Apple pritrūksta idėjų? Dabar, kai turėjome porą savaičių perskaityti naujienas ir žmonės pripranta prie savo naujųjų „iPhone“, norėčiau pasiūlyti alternatyvų paaiškinimą.

Timas Cookas yra protingas žmogus. Jis yra tiekimo grandinės ekspertas. Jis žino, kaip perkelti prekes, ir žino, kaip tai padaryti gerai. Kol Steve'as Jobsas buvo negailestingas „Apple“ produktų vizionierius ir pardavėjas, Timas Cookas tyliai dirbo užkulisiuose, siekdamas kontroliuoti išlaidas ir iš tikrųjų padaryti produktus pelningus. Timas Cookas žino, kaip platinti produktus visame pasaulyje, o iš pelningumo perspektyvos ausinių lizdo išėmimas buvo genialus žingsnis.

Štai kodėl: „Apple“ galėjo tiesiog sustoti po to, kai išėmė ausinių lizdą, pakeitė jį naujomis „Lighting EarPods“ ir į kiekvieną „iPhone 7“ įtraukė „Lightning-to-ausinių“ lizdo adapterį. Bet to nepadarė. Vietoj to, jis žengė žingsnį toliau ir pristatė naują produktą – belaidžius „AirPod“. Kai už porą kainuoja 159 USD, „Apple“ beveik garantuoja pakartotinį pirkimą iš žmonių, kurie praras bent vieną iš jų. Čia Timas Cookas vykdo vadovėlio „Planned Obsolescence“ versiją.

Planuojamas senėjimas – tai praktika dirbtinai apriboti gaminio gyvavimo ciklą, siekiant maksimaliai padidinti pardavimą. Tai galima padaryti keičiant stilių (sumažinant suvokiamą „senojo“ modelio vertę) arba sistemingai apribojimai (pvz., nebegalima prijungti ausinių ir jausti spaudimą pirkti naujas suderinamas priedai).

Manau, kad „Apple“ yra unikalioje padėtyje, kad padarytų geriau nei vadovėlyje suplanuotas pasenimas, bet nežinau, kaip atrodytų kitoks kelias (štai peticija, kurioje Timo Cooko prašoma teikti pirmenybę ilgaamžiškumui, o ne pelnui). Jei „Apple“ sutelktų dėmesį į itin patvarių produktų su atnaujinamomis dalimis kūrimą, tai arba sukluptų link nuostolingumo, arba pakeistų visą vartotojiškumo apsėstą kultūrą.

Pastarasis turbūt per daug nutolęs ir idealistinis, bet vėlgi, taip pat ir žaibiškas mini kompiuteris mano kišenėje.